Juodasis delfinas – griežčiausias kalėjimas Rusijoje

Juodojo delfino“ kalėjimas – pats seniausias ir ,neabejotinai, pats rūsčiausias kalėjimas Rusijoje (vieta – nedidelis Sol-Ileck miestas netoli Rusijos ir Kazachstano sienos.) Ko gero pirmas ir paskutinis kiek optimistiškesnis šio kalėjimo elementas – juoda delfino skulptūra stovinti prie įėjimo į šią šiurpią įstaigą. Ją padarė patys kalėjimo kaliniai, tačiau tokia saviraiškos proga čia suteikiama tik ypatingai pavyzdingiems ir tik ypatingai griežta tvarka prižiūrimiems nuteistiesiems.

Kali maniakai, teroristai ir prievartautojai

Beveik visi čia kalintys yra nužudę daugiau nei vieną žmogų ir pagarsėję savo žiaurumu nusikaltėliai. 700 žmonių kartu sudėjus yra vienaip ar kitaip pakenkę virš 3500 aukų. Iš viso kalėjime gali tilpti 1600 nuteistųjų.

Į kiemą  ir iš jo kaliniai vedami užrištomis akimis

Kalinio pažintis su kalėjimu prasideda…tamsoje. Ant galvos jam uždedamas juodas lininis maišas taip siekiant dviejų dalykų:

1)Nesuteikti kaliniui progos pamatyti kalėjimo išplanavimo.

2) Nesuteikti kitiems kaliniams progos pamatyti, kas atvyko, kadangi gali kilti asmeninių incidentų, kraujo keršto ar tiesiog nervinių išpuolių.

Baldai pritvirtinti prie grindų ir sienų

Patyrę nusikaltėliai yra ypač išradingi, todėl kalėjime siekiama panaikinti visas įmanomas progas jų pabėgimui ar nevaldomai agresijai. Kiekvienas baldas bei daiktais yra prirakintas prie žemės ar sienos, angą įleisti orui bei simbolinės šviesos ruožui galima atsidaryti tik su specialiu nuotoliniu įrankiu, maistas paduodamas taip pat tik per nuotolinį įrankį, taip apsaugant prižiūrėtoją nuo bet kokio pavojingo kontakto.

Dieną negalima sėdėti ant lovos

Kalėjime veikia griežtas rėžimas – dieną negalima gulėti ar sėdėti ant lovos, tai leidžiama daryti tik  ant kėdės prie stalo būtent tuo metu, kada yra numatytas laisvas laikas.  Miegoti reikia neužsiklojus galvos, galva į duris. Elektra kalėjime įjungiama tik ryte ir vakare: tuo metu, kai reikia praustis ir valgyti, tam kad nebūtų piktnaudžiaujama jos priėjimu kitu metu.

Rankos surakinamos net meldžiantis

Didžiąją dalį dienos, kalinių rankos yra surakintos – viena ranka surakinama net meldžiantis, kartais – prausiantis . „Juodojo delfino“ kalėjimas pasižymi ir ypač griežta kalinių vedimo iš patalpos į patalpą tvarka: jie turi eiti pasilenkę 90 laipsnių kampu, o vos sustojus įremti galvą į duris. Tokia sistema sukurta siekiant maksimaliai kontroliuoti sunkiai nuspėjamų asmenų judesius, pilnai valdyti jų kūno balansą.

Gali klausytis tik radijo

Laikraščiai, knygos ir dvi radijo stotys  (vieną iš jų oficiali, kita religinė) – tai vienintelis kalinių kontaktas su pasauliu. Tiesa, radijas įjungiamas tik kelis kartus dienoje. Kaliniai taip pat gali rašyti laiškus, tačiau jie yra griežtai tikrinami (atmetami laiškai, kur  detaliai pasakojama apie kalėjimą, rašoma neaiškiai, užsienio kalba ar pan.).

Siuva firminius batus

Patys „nuolankiausi“ kaliniai gauna galimybę užsiimti kitomis veiklomis: kalėjime veikia karinių batų fabrikas turintis net savo firminį ženklą! (Žinoma, juodą delfiną).  Yra čia ir grojančių, rašančių kalinių, o vienas jų net tapo ikonas. Žinoma, tai retas atvejis, nes, kad gautų tokia galimybę, nuteistasis turi bent tris metus  iš eilės rodyti  nepriekaištingą paklusnumą (nepaklusnumu laikomas bet koks nervingas žodelis).

Vietiniai sako, kad per Naujus metus mieste nuaidi vientisi kalinių balsai tariantys „Ačiū, prižiūrėtojau“ – oficialios formuluotės yra vienintelė leistina bendravimo su kalėjimo personalu forma. Tokiais žodžiais kaliniai padėkoja ir už Naujametinį sveikinimą…

Geriau mirti bandant ištrūkti, nei kalėti Alkatrase

Alkatraso sunkiųjų darbų kalėjimas gyvavo kiek mažiau nei tris dešimtmečius, iki 1963 metų. Nepaisant savo pakankamai trumpos istorijos, Alkatrasas tapo mirtinu keiksmažodžiu kiekvieno pavojingo to laikmečio nusikaltėlio mintyse. Ledinio vandens skalaujama San Francisko įlankoje esanti sala, kurioje buvo įsikūręs kalėjimas, puiki vieta tokio pobūdžio pastatui – net jei kas ir ištrūktų, tuoj pat žus vandenyje.

Alkatrasas beveik penkis metus buvo tapęs namais vienam ryškiausių viso pasaulio nusikaltėlių – Al Caponei. Tačiau jo kalėjimo laikotarpis buvo tarsi lengvas pasivaikščiojimas po parką palyginus su lietuvių kilmės nusikaltėliu Alvinu Karpiu. Būtent jis į pasaulio istoriją įsirašė kaip ilgiausiai kalėjęs Alkatrase. Bankų plėšikas, pagrobėjas A. Karpis kurį laiką FTB sąrašuose buvo laikomas JAV priešu Nr. 1 ir Alkatrase praleido net 26metus.

Iš viso kalėjime buvo įrengta 350 kamerų, tačiau daugiausia vienu metu kalėti galėjo 300 kalinių. Kamerų sienos nebuvo pagrindinės pastato konstrukcijos. Jei kaliniui pavyktų išsikasti tunelį ir pasprukti, jam dar reikėtų pasprukti ir iš paties pastato. Kalėjimą saugojo geriausi JAV kalėjimų prižiūrėtojai ir čia patekdavo tik tie, kurie pažeisdavo įprastų kalėjimų taisykles. Alkatrase kalinių teisės ir privilegijos buvo ribojamos, todėl čia patekę galėjo pamiršti apie šalyje garantuojamą saviraiškos laisvę. Vienam prižiūrėtojui tekdavo tik trys kaliniai, todėl kontrolė buvo milžiniška. Ypač, kai kaliniai būdavo suskaičiuojami net 12 kartų per dieną.

Ko gero, žiauriausia kalėjimo taisyklė, įvesta pirmojo viršininko Džeimso Džonstono, buvo priverstinė tyla. Žinoma atvejų, kai kaliniai išprotėjo, nepakėlę nuolatinės tylos. Vėliau ši taisyklė buvo kiek sušvelninta – tai vienintelis atvejis, kai Alkatraso taisyklės buvo koreguotos.

Oficialiai teigiama, jog per 29 kalėjimo egzistavimo metus buvo užfiksuota 14 bandymų pabėgti, kuriuose dalyvavo 34 kaliniai. Šaltinių duomenimis, visi pabėgimai nepavyko: kaliniai arba būdavo nužudomi, arba pagaunami ir grąžinami.

Žinomiausias pabėgimas, kurio motyvais buvo sukurtas filmas „Pabėgimas iš Alkatraso“, vyko 1962 metais. Pabėgimo iniciatorius Frankas Morisas, kartu su broliais Anglinais, savo gamybos šaukštu iškapstė ventiliacijos angas savo kamerose, kurios vedė į pakankamai plačius kanalizacijos koridorius. Vamdžiais pakilę į viršų, jie surado išėjimą per stogą. Bėgliai iš pasivogtų apsiaustų nuo lietaus pasigamino plaustą ir pasileido laisvės link. Teigiama, jog kaliniai nuskendo, tačiau jų kūnų niekas nerado. Plausto liekanos buvo rastos prie netoliese esančios Angelų salos.